Belgija yra labai sena šalis, turinti įspūdingą senų papročių ir modernių taisyklių mišinį.

Belgiškose vestuvėse gali būti tiek civilinė, tiek religinė ceremonija.

Kuomet jaunųjų pora Belgijoje nusprendžia pranešti apie savo vestuves, vestuviniai pakvietimai tradiciškai būna spausdinami ant dviejų lapų: vienas kvietimas būna nuo jaunikio šeimos, kitas – nuo jaunosios. Tokie pakvietimai simbolizuoja dviejų šeimų sąjungą ir naujosios sąjungos partnerystę.

Pagal labai seną belgų paprotį, jaunajai einant link altoriaus ji yra sustabdoma jaunųjų tėvų. Tuomet  jaunoji savo mamai įteikia vieną gėlę.

Bažnytinės santuokos ceremonijos pabaigoje, jaunoji su jaunikiu prieina prie jaunikio mamos ir jaunoji įteikia vieną gėlę savo uošvei. Šis ritualas liudija, kad jaunoji priima savo naująją „mamą“, kaip savo.

Kiekviena jaunoji vestuvių metu turi nosinaitę,  ant kurios išsiuvinėtas jos vardas. Tai yra viena svarbiausių ir ilgiausiai išsilaikiusių belgiškų vestuvių tradicijų.

Po vestuvių ši nosinaitė yra įrėminama ir pakabinama kokioje nors garbingoje vietoje. Kuomet kita jaunosios šeimos moteris ruošiasi tuoktis, nosinaitė yra išimama iš rėmelių, išsiuvinėjamas naujas vardas ir nosinaitė yra įteikiama nuotakai. Šitaip vestuvinė nosinaitė yra perduodama iš kartos į kartą ir laikoma svarbiu šeimos paveldu.

Vykstant vestuvinėms mišioms jaunikis ir jaunoji pasodinami šalia altoriaus į du didelius krėslus, panašius į sostus, kas simbolizuoja, jog vestuvių dieną jie yra šios vietovės karalius ir karalienė.

Ceremonijos pabaigoje jaunikis užmauna jaunajai žiedą ant kairiosios rankos trečiojo piršto. Žiedas, kaip nesibaigiantis ratas, simbolizuoja nesibaigiančią meilę, o trečiasis pirštas, kaip tikima, turi veną, vedančią į širdį, simbolizuojančią meilę.

Po santuokos ceremonijos jaunikis ir jaunoji pasibučiuoja kaip vyras ir žmona. Bučinys laikomas simbolišku sielų apsikeitimo aktu, kurio metu pora įkvepia dalį vienas kito sielos.

Pagal belgišką tradiciją pamergės turi monetų rinkinį, kurį, jaunavedžiams išeinant iš bažnyčios, išdalina vargšams. Manoma, jog monetų dovanojimas vargšams padeda užtikrinti jaunojo ir jaunosios gerovę.

Po vestuvių pora iškeliauja medaus mėnesiui. Senovės laikais medaus mėnuo trukdavo 28 dienas – visą mėnulio ciklą. Medaus mėnesio metu būdavo geriamas midus arba medaus vynas.

Išvykstama buvo tam, kad įsitikinti, jog jaunosios šeima nebandys susigražinti savo dukros.