Dienos ir mėnesio pasirinkimas vestuvėms anglams yra labai svarbus – netgi tiems, kas nerengia vestuvių, o tiesiog registruoja santuoką. Anglija – tai šalis, kurioje ypač gerbiamos tradicijos. Tas liečia ir vestuvines tradicijas.

 

Prietarai

Gegužis nuo neatmenamų laikų buvo  laikomas netinkamu vestuvėms mėnesiu. Netgi dabar nepamirštos patarlės: „Gegužį sudarytos santuokos yra nelaimingos“, „Susituoksi gegužį – visą laiką gailėsies“.

 

Beje, vestuvės, surengtos per didįjį pasninką, taip pat nieko gero nežadėjo..

 

Labiausiai tinkamas laikas vestuvėms buvo laikomas po šv. Trejybės. O pati palankiausia savaitės diena  – trečiadienis.

 

Vestuvių pulkas

 

Vestuvių pulko kelyje būdavo pabarstoma gėlių, neretai nendrių, gluosnio šakelių, o taip pat kviečių.  Į pulko sudėtį be jaunųjų įeidavo jų tėvai, pamergės (paprastai seserys, artimos giminaitės, jaunosios draugės), o taip pat jaunikio seserys ir jo pabroliai, jaunosios ir jaunikio draugai.

 

Kartai pulkas tris kartus apeidavo bažnyčią pagal laikrodžio rodyklę – kad laimė lydėtų.

 

Labai prastu ženklu buvo laikoma, jei per santuokos ceremoniją imdavo mušti laikrodis. Todėl prieš įeinant į bažnyčia būdavo palaukiama, kol laikrodis išmuš valandas.

 

 

Pabrolių ir pamergių pareigos

 

Jaunosios pamergės (paprastai jų būdavo apie šešios), būdavo apsirengusios suknelėmis, kurių fasonus ir spalvą parinkdavo pati jaunoji, o už jas sumokėdavo jaunosios motina.

Pulke visuomet būdavo vyriausia pamergė, kuri nešdavo jaunosios puokštę ir vestuvinės ceremonijos metu stovėdavo už jaunosios.

 

Vyriausias pabrolys (jaunikio brolis, giminaitis ar draugas) moraliai palaikydavo jaunikį iki vestuvių, sumokėdavo kunigui honorarą ir duodavo arbatpinigių bažnyčios patarnautojams. Jis taip pat įteikdavo jaunikiui žiedus bažnyčioje.

 

Vyriausias pabrolys, be viso ko, privalėdavo pasirūpinti ir pamergėmis pobūvio metu bei būdavo atsakingas už sakomus tostus.

 

Visas pulkas susirinkdavo ryte prie jaunųjų namų, kur vyriausia pamergė baltomis gėlėmis ir mirtos šakelėmis iš jaunosios puokštės papuošdavo įėjimo duris. Buvo manoma, kad jei tuo užsiims pati jaunoji, jos vedybinis gyvenimas bus nesėkmingas.

 

Svečių susodinimas

 

Pabroliai, esantys bažnyčioje, klausdavo kiekvieno ateinančio svečio: „Jaunoji ar jaunikis?“ Po to,  jaunosios daugus nukreipdavo į dešinę, o jaunikio – į kairę. Analogiškai būdavo elgiamasi ir susodinant svečius prie vaišių stalo.

 

Santuoka

 

Santuoka turėdavo būti įregistruota ne vėliau, kaip per tris mėnesius nuo jos paskelbimo bažnyčioje. Bažnyčia taip progai buvo puošiama baltomis gėlėmis ir mėlynu ornamentu rytinio lango centre. Draugai ir giminės iš jaunosios pusės susirinkdavo kairėje, o iš jaunikio pusės  – dešinėje bažnyčios pusėje. Pabroliai ir pamergės susirikiuodavo iš abiejų pusių.

 

Pabroliai svečiams bažnyčioje išdalindavo lapus su pamokslo tekstu, jei jie nebūdavo iš anksto išdėlioti ant bažnyčios suolų.

 

Jaunosios tėtį, jei jis nedalyvaudavo ceremonijoje, galėdavo pakeisti jaunosios brolis, artimas giminaitis ar netgi šeimos draugas.

 

Garbingas vaidmuo buvo skiriamas jaunikio tėvui: jis atvesdavo jaunąją prie altoriaus, atsakydavo į kai kuriuos kunigo klausimus santuokos ceremonijos metu ir vadovaudavo visoms vestuvėms.

 

Po santuokos ceremonijos jaunieji iškilmingai nusileisdavo altoriaus laiptais ir lydimi tėvų, artimiausių giminaičių, pabrolių bei pamergių eidavo į zakristiją pasirašyti santuokos liudijimo.  Visi išvardinti elementai atėjo iš XIXa. praktiškai be pasikeitimų.

 

Tiesa, išsiskyrusieji tuokdavosi ypatingose bažnyčiose ir neturėjo tesės nešioti vestuvinių žiedų.

 

Santuokos ceremonija bažnyčioje paprastai vykdavo nuo 8 iki 12 val.

 

Civilinė santuoka būdavo registruojama nuo 8 iki 18 val. civilinės metrikacijos biure, dalyvaujant įgaliotam asmeniui. Santuokos registracijos liudijimas buvo išduodamas vienam iš partnerių, jei jaunoji ir jaunikis paskutines septynias dienas gyveno vienoje apygardoje.

 

Tuo atveju, jei jaunieji gyveno skirtingose apygardose, santuokos liudijimas būdavo išduodamas tam sutuoktiniui, kuris padavė pareiškimą. Santuokos registracija tuomet turėjo būti atliekama tame civilinės registracijos biure, kuriame buvo paduotas pareiškimas ne vėliau kaip per 21 dieną.

 

Civilinės metrikacijos ceremonijos paprastai būdavo nuobodžios ir skubotos, todėl dauguma merginų svajojo apie „baltąsias vestuves“,  t.y. apie bažnytinę santuokos registraciją.

 

Šiaurinės Anglijos rajonų papročiai

 

Šiaurinėje Anglijos dalyje vestuvės būdavo švenčiamos energingiau. Juose kur kas nuožmiau būdavo kovojama dėl laimę nešančio jaunosios keliaraiščio.

 

Kartais keliaraištis būdavo pakeičiamas ilgomis baltomis juostomis, dėl kurių rungtynės būdavo rengiamos po santuokos ceremonijos. Šis p aprotys šiaurinėje Anglijoje egzistavo iki pat XIX a 40-jų.

Vyriškiai po santuokos ceremonijos sėsdavo ant arklių ir kaip pasiutę šuoliuodavo link jaunųjų namų. Kur lenktynių nugalėtojas ant kelių laukdavo savo prizo.

 

Atvykusi jaunoji, pakeldavo suknelę ir apnuoginusi koją su keliaraiščiu ištiesdavo ją nugalėtojui, linkėdama jam ir jo numylėtinei laimės.

Neretai buvo kovojama ir dėl puodo su buljonu iš daržovių, kartais  – dėl jaunosios bučinio.

 

Visi šie žaidimai būdavo palydimi šautuvų salvėmis.

 

Anglų nuotakos apdaras

 

XIX amžiuje jaunosios apdaras įprastai būdavo baltos spalvos. Medžiaga paprastai būdavo tanki: sunkusis šilkas, barchatas, atlasas,  gausiai išpuoštas baltais mezginiais.

 

Moterys, besituokiančios antrą kartą ar našlės pasidabindavo madingomis tuo metu suknelėmis. Dažniausiai tai būdavo mėlynos spalvos suknelė, kas būdinga ir XX a pradžiai.

Visuose visuomenės sluoksniuose būdavo priimta sužadėtuvių ir santuokos metu mūvėti baltas pirštines. Tiek moterims, tiek vyrams.

 

Reikia paminėti, jog Anglijoje visuomet būdavo populiarios povestuvinės kelionės. Priklausomai nuo turimų lėšų, jaunieji išvažiuodavo į užsienį arba į kaimyninį miestą ar kaimą.