Vestuviniai ritualai Bulgarijoje prasidėdavo nuo piršlybų.

 

Piršliais būdavo pasirenkami jaunikio giminės, būtinai susituokę ir jau turintys piršlybų patirties.

Piršlyboms tinkamomis dienomis buvo laikomas sekmadienis, pirmadienis ir ketvirtadienis. Be to, piršlybų ceremonija būdavo atliekama vakare, kad piršlybos išliktų paslaptyje, mat nebuvo aišku koks bus jaunosios tėvų atsakymas.

 

Po sėkmingų piršlybų jaunųjų tėvai bvvo laikomi giminėmis.

 

Didžiąsias sužadėtuves bulgarai stengdavosi padaryti maksimaliai viešas. Į jaunosios namus eidavo su muzika; procesijos priekyje – šokantis jaunimas.

Svečių skaičius labiausiai priklausydavo nuo besituokiančių materialinės padėties.

 

Svarbus sužadėtuvių momentas būdavo sutarimas dėl vestuvių datos, svečių skaičiaus; taip pat būdavo apkalbamos dovanos ir jaunosios išpirkos dydis.

 

Pastarasis momentas dažnai virsdavo tikromis prekybinėmis derybomis – jaunosios tėvai kaip įmanydami stengėsi išgirti savo dukrą, o jaunojo pusė  – numušti kainą.  Kuomet susitarimas būdavo pasiektas, tėvas liepdavo dukrai bučiuoti ranką būsimiems anytai ir uošviui.

 

Išpirkos už nuotaką pinigai būdavo pateikiami ant duonos kepalo.

Vedybinės išpirkos procedūra galėdavo būti pravesta tarp sužieduotuvių ir vestuvių. Sužadėtuvių metu būdavo apsikeičiama dovanomis. Jaunikio tėvai įteikdavo merginai karolius iš auksinių monetų. Jei nebuvo tokios galimybės, ant virvutės pakabindavo nors vieną monetą – jaunosios skiriamojo ženklo.

 

Tėvai ir kunigas (jei jis dalyvaudavo) laimindavo jaunuosius, kurie po to apsikeisdavo žiedais.

 

Bulgarų vestuvės anksčiau tęsdavosi septynias dienas. Žemdirbystė apspręsdavo ir vestuvių metą  – dažniausiai tai būdavo ruduo arba žiema. Bet ten, kur vyraudavo gyvulininkystė ir sezoniniai darbai, tapo papročiu vestuves švęsti vasarą.

 

Religijų įtakoje beveik visur vestuvės nebuvo keliamos nuo Kalėdų iki Trijų karalių ir Didžiojo pasniko metu, kaip ir intensyvių lauko darbų metu.

 

Beje, vestuvių būdavo vengiama ir keliamaisiais metais – manyta, jog tokiu atveju vienas iš sutuoktinių anksti numirs.

 

Svarbiausiais ritualiniais personažais vestuvėse laikyti piršlys ir kūmas. Jie dalindavosi tarpusavyje vadovavimo vestuvėms vaidmenis. Vestuvėse abu dalyvaudavo su žmonomis.

 

Piršlys būdavo renkamas iš jaunikio giminių. Kūmu būdavo jaunikio krikštatėvis arba krikštatėvio sūnus. Šis vaidmuo būdavo paveldimas.

 

Atitinkamas pareigas vestuvėse užimdavo nevedęs svainis (jaunikio brolis) ir netekėjusi jaunojo sesuo, Jei tokių nebūdavo – jaunojo pusbroliai ir pusseserės.

 

Daugumoje šalies sričių vestuvės prasidėdavo ketvirtadienį kompleksu apeigų, susijusių su vestuvinės duonos kepimu jaunųjų namuose.

 

Kaimiečiai laikė už pareigą pasiųsti tiems, kurių vestuvės buvo numatytos, grūdų. Tam kad jaunosios pirmagimis būtų sūnus. Surinkę grūdus nuo audinio, kuris būdavo paklojamas grūdams surinkti, mesdavo ant jo jaunikio žiedą ir guldydavo jaunojo seserį, aprengtą jaunosios apdarais. Po to ridendavo ją ant audinio šaukdami: „Berniukas – mergaitė – berniukas!”

 

Tešlos vestuviniai duonai maišymas turėjo magišką-simbolinę reikšmę. Tai būdavo, kaip sakydavo liaudyje – „Vestuvių užraugimas“. Mieles imdavo iš jaunikio namų. Vandenį atnešdavo „Lada“ – mergaitė, kurios tėvai dar  buvo gyvi, aprengta jaunosios rūbais. Vanduo būdavo pilamas jos palydai atliekant apeigines dainas. Miltus sijodavo svainiai ir seserys per nelyginį rėčių skaičių į tokį patį kubilų tešlai skaičių. Paprastai į miltus dėdavo jaunikio žiedą ir jaunosios apyrankes. Monotoniškos mergaičių dainos komentuodavo apeigas. Miltų maišymą su vandeniu simboliškai pradėdavo svainis. Tešlą minkydavo paprastai jaunikio sesuo, bet Vakarų Bulgarijoje tam kartais išlinkdavo svetimą mergaitę, kurios tėvai būdavo gyvi.  Apeiginės dainos šlovindavo jaunuosius. Kai kada būdavo atliekamas ritualinis tešlą minkiusios merginos rankų apiplovimas, panaudotą vandenį išpilant po vaismedžiu.

 

Po to, kai vestuvinė duona jaunikio namuose (arba abiejose namuose) būdavo iškepta, gamindavo vestuvinę vėliavą. Jaunikio vėliava būdavo raudona, jaunosios  – balta.

 

Jei būdavo gaminama viena vėliava, ji būdavo raudonai balta arba raudonos spalvos. Vėliavos audinys būdavo puošiamas gėlėmis ir žalumynais. Ant koto pritvirtindavo raudoną arba paauksuotą obuolį (vaisingumo simbolį).

 

Iš esmės vestuvinė vėliava simbolizavo vestuvinę sąjungą. Merginos, puošusios vėliavą, perduodavo ją svainiui už išpirką. Perėjęs per kiemą su vestuvine vėliava rankoje ir lydimas grupės šokančio ir dainuojančio jaunimo, svainis pritvirtindavo ją aukštoje vietoje – ant namo stogo ar medyje.

 

Tai reiškė, jog šiuose namuose netrukus bus atšoktos vestuvės.