Į santuoką Islandijoje žiūrima labai rimtai.

Poros neskuba tuoktis. Ilgos sužadėtuvės yra laikomos normaliu dalyku. Jos dažnai trunka tris ar net keturis metus.

Šiuo metu Islandai yra „pasiskolinę“ nemažai amerikiečių ir europiečių vestuvių tradicijų. Tačiau tikrosios islandų vestuvių tradicijos yra žymiai įmantresnės. Buvo metas, kai islandų vestuvės tęsdavosi savaitę. Vestuvių pobūvis dažniausiai būdavo keliamas nuotakos namuose arba jos gimtajame mieste.

Prieš vestuves poros susižadėjimas būdavo viešai paskelbiamas tris kartus: pirmą nuotakos bažnyčioje, antrą jaunikio bažnyčioje, o trečiąjį bažnyčioje, kurioje planuojama susituokti.

Islandiškos vestuvės įprastai prasideda bent vieną dieną prieš ceremoniją. Vestuvėse daug gėrimų, dainų, tostų ir linksmybių. Ypač daug tostų pakeliama už laimingą porą, už Švenčiausiąją Mariją ir už įvairius garbės svečius. Dauguma jų prasideda kalba arba poema, o baigiasi daina arba išgėrimu. Vestuvėse dažnai būdavo samdomi net keli tostų kėlėjai, kad tostų nepritrūktų iki pat vestuvių pabaigos.

Vestuvių dieną – įprastai sekmadienį – jaunikis atvykdavo lydimas vyriausio pabrolio ir giminaičių. Gan dažnai palydoje būdavo ir vietiniai kilmingieji. Jaunikiui atvykus, suskambėdavo bažnyčios varpai, pranešantys apie jo atvykimą. Jaunikis savo nuotakos laukdavo bažnyčioje.

Nuotaka su savo pamergėmis labai iš lėto pereidavo bažnyčios kiemą. Ji būdavo apsirengusi gražiausiais savo rūbais. Bažnyčioje ją pasitikdavo asmuo, skelbiantis tostus (tamada) ir palydėdavo prie jaunikio. Tuomet jaunoji su jaunikiu būdavo sodinami ant taip vadinamo nuotakos suoliuko ir prasidėdavo santuokos ceremonija.

Po ceremonijos visi svečiai vykdavo į pobūvio vietą.

Jaunikis, jaunoji, sutuokęs kunigas, tėvai, vyriausiasis pabrolys ir tostų kėlėjai sėdavo prie pagrindinio didžiojo stalo, o visi likusieji svečiai prie ilgųjų stalų, kurie būdavo sustatomi apie pagrindinį stalą.

Jei jaunieji būdavo pasiturintys, pobūvio meniu susidėdavo iš trijų ar keturių patiekalų. Jei lėšų pobūviui būdavo skirama mažiau, pobūvio vaišės galėdavo būti ir paprastesnės – duonos ir pyragų švediškas stalas.

Prieš pasibaigiant pobūviui, pamergės nusivesdavo nuotaką į jos miegamąjį ir nurengdavo ją, palikdamos dėvėti tik nuotakos galvos apdangalą. Buvo toks paprotys – įteikti jaunikiui jo nuotaką kaip dovaną. Šiomis dienomis taip pat gan dažnai jaunikiui yra įteikiama tokia „vestuvių lovos“ dovana. Tradiciškai nuotaka laukia savo naujojo vyro, dėvėdama tik galvos apdangalą..

Kuomet jaunieji būdavo lovoje, kunigas palaimindavo juos paskutinį kartą ir duodavo atsigerti iš vestuvinių puodelių, taip dar kartą sutvirtinant santuoką.

Šiandien vestuvės Islandijoje retai būna tokios įmantrios ir kupinos išvardintų ritualų.

Prieš vestuves nuotakos draugės dažnai surengia dovanų vakarėlį. Paprastai tą pačią  dieną, kaip ir  jaunikio draugai viengungių vakarėlį, pas mus vadinama bernvakariu, jaunikiui.

Kaip ir mūsuose, abu vakarėliai paprastai būna ganėtinai vulgarūs…

Visa vestuvių ceremonija Islandijoje šiuo metu retai trunka ilgiau nei vieną dieną.

Dauguma islandų rengia savo vestuves pagal amerikiečių pavyzdį – su žiedų nešikais, gėlių mergaitėmis ir ryžių metimais. Tačiau vestuvių pobūvis vis dar išlieka kupinas tostų, juoko, dainavimo, bei gėrimų.