Indiškos vestuvės tradiciškai trunka kelias dienas ir apima daug sudėtingų ceremonijų, įskaitant mehndi (tapybos menas chna dažais) piešimas ant nuotakos  rankų bei pėdų.

Garbės svečiams vietoj korsažų (puokštelių) įteikiami vainikai, bei, kaip sėkmės simbolis, yra barstoma daug rožių ar kitų gėlių žiedlapių.

Vestuvės įprastai yra suskirstytos į tris dalis: ikivestuvinė dalis, pagrindinė dalis ir povestuvinė dalis. Ikivestuvinėje dalyje vyksta visi pasiruošimai bei naktinis pobūvis prieš vestuves, kurio metu abiejų sutuoktinių šeimos nariai susitinka, kartu šoka bei linksminasi.

Panditas (mokytas brahmanas), kuris parenkamas vestuvių dieną remiantis jaunikio ir jaunosios horoskopais, praveda maldas su šeimos nariais, siekiant užtikrinti laimingą šeimyninį gyvenimą.

Vestuvinis altorius (mandapa), pastatomas vestuvių dieną, prie kurio jaunikį pasitinka jo būsimoji uošvė. Nuplaunamos jaunikio kojos ir pasiūloma pieno bei medaus.

Tuo metu jaunikio svainė mėgina pavogti jo batus ir jeigu tai pavyksta – jaunikis turi juos išsipirkti.

Įprastai indų jaunikis dėvi turbaną su gėlių šydu, apsaugantį nuo piktųjų dvasių.

Tėvai atiduodami nuotaką, prieš vestuves nevalgo, kad išliktų tyri. Nuotakos saris (Indijos moterų drabužis) yra pririšamas prie jaunikio kaklaraiščio, kas simbolizuoja sielų sąjungą.

Vestuvinės ceremonijos metu jaunųjų  kaklai yra aprišami specialiais kordais, siekiant apsaugoti juos nuo blogųjų dvasių, taip pat aprišami ir abiejų sutuoktinių tėvai.

Indiškose vestuvėse, vietoj mums įprasto žiedų apsikeitimo, nuotakos kaklas yra padabinamas Mangala Sutra (šventas vėrinys). Tai kordas su dviem auksiniais papuošalais, kuris jaunikio yra surišamas trimis mazgais. Šis ritualas simbolizuoja dviejų sielų susijungimą šimtui metų. Šventas vėrinys parodo, kad moteris yra ištekėjusi.

Yra dar viena smagi ceremonija, kuri vadinasi mangal pheras. Jos metu jaunoji ir jaunikis eina ratu aplink šventąją ugnį keturis kartus, tuo pagerbdami dharma, artha, kama ir moksha, o po to bėga į savo sėdimas vietas – kuris pirmas atbėga, tas, kaip tikima, valdys namų ūkį.

Per Saptapadi (svarbiausia indų vestuvių ceremonijos dalis), jaunikis, kol vardinami septyni įžadai, padeda jaunajai dešine ranka paliesti septynis arekos riešutus.

Galiausiai, septynios ištekėjusios moterys iš nuotakos pusės, praeina pro porą šnabždėdamos jaunikiui į dešinę ausį palaiminimus.

Po vestuvių jaunoji išnešama jos brolių.

Tuomet jaunoji išvyksta į jaunikio namus, kur jos laukia anyta, prie įėjimo į namus padėjusi ryžių pripildytą indą. Nuotaka, prieš įeidama, savo dešinės kojos pėda turi išpilti ryžius, tokiu būdu simbolizuodama šeimos gerovę ir  parodydama, jog prisiima naują atsakomybę.

Kitas linksmas žaidimas jaunavedžiams yra pavadintas Aeli Beki:  lovelyje su vandeniu yra sumaišomas pienas ir cinoberas (ryškiai raudonas gyvsidabrio pigmentas). Į jį pribarstoma monetų ir įmetamas žiedas. Tas, kuris suranda žiedą keturis kartus iš septynių, tas, kaip manoma, valdys namų ūkį.

Diena užbaigiama meldžiant Dievo laimės ir meilės jaunavedžiams.